Tu - esi mano šiluma

Aš čia, Tu ten, tačiau jaučiu lyg būtum šalia. Laikas bėga nuo mūsų lyg kiškis šaltam žiemos sniege, o taip gera namuose priglust prie Tavo pečių. Vakarą, ar du man visiškai nesvarbu, negalvojau jog bus taip sunku nematyti Tavęs, neišgirsti juoko, o gal pastabos dėl kurios užsiliepsnočiau it degtukas. Saulė skęsta tarp medžių kamienų, o aš kartu su ja tik mintyse apie tave. Apie akimirkas ir dienas kurias praleidom pastroviui, neįvertindami kiek tai reta ir brangu. Pasiilgau. Pasiilgau žvilgančių plaukų, pačių gražiausių akių, balso šildančio mane iki pat pirštų galų.

Kaip svarbu vertinti tai ką turi dabar, nes nežinai kada ir kiek pasaulis atims tai kas svarbu!❤️

Paskutinė stotis

Paskutinis sustojimas, o kartu ir žodis, frazė ar šypsena palydi lauk mane. Istorija knygos verta, veido bruožai kurių nepamiršiu niekada. Skaudžiausia išlipt, viską palikt, pasiimt prisiminimų lagaminą ir žengti laukan peronu tik jau gaila, vienas esu, jausti užsiveriančias duris, girdėti paskutinius šauksmus ir matyt tolstančius rūke praeities vagonus, atsiminimus, ir  žinoma tave. 

Kelionė ši įspūdinga, dėkot dėl jos turiu Tau. Ir saulė lietė ir lietus plovė mūsų skrūstus. Stojom nekartą aptingę nuo rutinos, sakydami niekada, tačiau vis grįždavom atgal, turbūt šįkart yra liepto pabaiga. Reisas buvo ilgas, nors dar nepabaiga, bet išsiskyrė mūsų keliai būtent čia. Įsėdom dar vaikai, išlipt neplanavom visai. Kartojom sau ir kitiems tai amžina ir stipru, unikalu ir nuostabu. Tačiau, atlaikyti tai buvo persunku. Šypsenos ir žibančios akys, kaip ir ašaros ir sudrėkę skruostai, numinti takai, iškovoti karai,bent tai liks atmintį amžinai. 

Gyvenimas mus stebimo, džiugino ir žeidė. Daug metų mes klajojom ir skraidėm padebesiais. Nerandom atsakymų į milijonus klausimų, nežinia mums buvo namais. O dabar, į skirtingas puses nuvažiavo mūsų traukiniai.. 

Tyla visatoj..

Tamsią naktį niekam nieko nesakęs, vėl žvelgiu į juodą dangų, į begalybę tūnančių žvaigždžių, ir tyliai sau tariu jog norėčiau būti ten tarp jų. Toli už debesų, kur nėra žmonių. Kur tylos apgaubta tiek nežinomybės.. Skrieti kometa, kristi su saulės šviesa, ar naikinančia liepsna.. Ieškoti gyvybės, o gal žmogiškumo, kurio senai nėra aplink mane.. Ieškoti savęs, prarasto žmogaus, ar galiausiai meilės paprastos.. kuri išnyko su šiluma žiemos vidurį, o gal ir buvusi tik svajone pilka.. Atitolti nuo to kas supa mane, palikti viską taip kaip yra. Neaiškint kas, kodėl ir kaip, o tyliai išnykti, tarp žvaigždžių kurios geriausiai pažįsta mane, nors tik matomės mes vakarais, gyvenam kartu nuo pat vaikystės šviesios. Savo žvaigždę turiu, kuri užges kartu su manom akim, pasiims ji mane pas save visam, Palikdama tik kūną žemėj šaltoj.

Lėtas pavasario valsas..

Lėtas.. lėtas lyg valsas, žiedų šokis šį pavasarį, šoka aplink mus,aplink tavo plaukus mums einant tuo šimtus kartų praeitu keliu, tačiau vis.. vis kas kartą įžvelgiu kažką naujo, kažką užburiančio ir stulbinančio, pakerenčio mano mintis ir jausmus, tarsi iš naujo suprantu, koks svarbus ne tik kiekvienas sulauktas pavasaris ar spalvotas ruduo, puošiantis kiemuose augančius medžius, tačiau ir tavo žvilgsnis šiltas, lyg vasaros lietus, prisilietimas, švelnus lyg vėjas pro tavo tamsius plaukus, kaip norisi prisimint ir sugrįžt į tais akimirkas žavingas, nepaleisti jų jau niekada, prispausti prie krūtinės, užrakinti savyje, kad ir amžinai, kad ir begalybe laiko. Iki tol kol širdis plaks!♡

Verianti kūną tyla

Tas žudantis jausmas širdyje,
Verianti jausmus tyla.
Tas trūkumas tavęs šalia,
Žudo gyvybe manyje.

Sukausto šaltis jau mane,
Turiu paleisti aš tave.
Nyksta laimė manyje,
Širdis verkia, moja, nesustoja.

Kaip nesuklupti,
Kaip suimti tylą į rankas,
Nugalėti baime - prarasti tave,
Ir gyventi kur tavęs - nėra.

Laiko pirštų palietimas

Laikas,
pažįstamas Tau ir man, liečiantis mus visus, mažus ar didelius, senelius paliestus laiko rankų jau ilgus metus, ar mus mažus, augančius tėvų vaikus, besipinančius į laiko spendžiamus tinklus..
Skęstame laike, ar pagalvojai Tu kada, kad mes visi skęstame jame, kaip Titanikas vandenyne šaltame, kaip tavo laivas baltame lape, apšaudytas draugo spėjimų taiklių, it strėlė iš miško tamsių tankmių..
Leidžiame jam valdyti save, apkrauname, kad nešvaistytume jo bet kam ir bet kada.. Bet mielas Drauge pažvelk, mes prarandame save.. Gyvybės ieškome internete, atrodo siela gyvena ten kažkur jame..
Perkam, parduodam, nuomojam, išduodam.. Tai tampa baisiau už pinigus, nes per jį, širdyse gęso ugnys ir laužai, išnyko naktinės žvaigždės ir vaikystės sapnai..
Paskandinos vaikystės lyg laivai, parduotos sielos lyg daiktai.. Jausmai nutildyti laiko, užšaldyti lyg saldainis, tirpęs vaiko rankoj..

Praeities apkabinimas

Per ilgai laikausi įsitvėręs praeities aš jau..
Laikas stotis ant kojų ir rizikuoti bet kokiu būdu ..
Gyvent taip kaip norėjau, bet negalėjau, gražinti sau tai - ką turėjau, tik giliai širdį, viską įkalinęs prižiūrėjau..
Ištraukti apdulkijusias knygas, atversti puslapius naujus, gal aptrintus, bet tuščius, rašyti rašalu tuo pačiu, tik istorija kitu kampu, pasirašyt savo krauju.. Skausmo keliu, mėginti siekti geresnių tikslų, kad ir kiek tai kainuos man pragariškų kančių..
Žmonės sako "kenčiančių dangus"? Dangus visų, tik reik pamilti gyvenimą iš visų kampų. Nesustoti rašyti savo knygos jokiu būdų, nepaleisti savęs lengviausiu būdu, o tik tikėti paprastu faktu - rytojų kuriuosi tik aš pats, savo gyvenimo kalviu esu..
Gal ir sekasi dabar Tau mielas drauge ne kažką, pagalvok apie vieną fraze visada " geriau nei vakar, blogiau nei ryt " ir motyvuosi save, kurti rytoju gražesnį nei turėjai Tu praeitį ..

Gerų jums likusių švenčių mielieji, ir maloniai priimkit Eurą ;)
Lukas :).

Užtikrintu žingsniu, šypsena žvalia Palieku praeitį tave.

Staiga pakylu nuo suolelio, palieku sena gyvenimo stotį, ir žingsniuoju į gyvenimo traukinį, tik ir laukianti kol žengsiu į jį, ir važiuosiu gyvenimo bėgiais tolyn.
Akimis stotį palydėsiu pro langą, vis tolstančia praeitį, išnykstančia horizonte, dangaus skliaute.
Atsiminimai vis bėga akimis, patogiai jaustis traukinį nesiseka kol kas išties, bet tai pirmos dienos, naujo gyvenimo dienos, palikus senus, išdavusius, netikrus, pasirinkusius likti ten, kažkur toli, kur man staiga, vietos nebėra.
Tai iššūkis man didus, metus viską, pakelt sparnus, bet gyvenimas nenuspėjamas, įdomus, parengęs man naujus, geresnius, vertus. Keliauti teks ilgus, tolimus atstumus, patirti nuotykius keistus.. degti, nudegti, griūti ir pakilti, bet mes gyvenimo paukščiai maži, blaškomi vėjo, neretai silpni..
Nepaisant to kas buvo, ir kas bus, gera, keliauti ir patirti nauja..
Kaskart prisiminus praeitį, šypsotis nustoti negaliu,
Dėkoju, jog padėjot iškleisti sparnus,
Ir rasti neatrastus kraštus.


Gerų praėjusių, ir ateinančių švenčių Mielieji.
Lukas.

Nakties glėbį.

Ar pagalvoji kada nors, ką tamsa slepia savyje, kodėl žmonės užsidaro giliai savyje, kažkur širdį.. Ką tamsa turi savyje, kad traukia mane į naktį vis giliau.. Kuo toliau, tuoj baisiau, bet ir nesustabdomas noras pažinti įdėmiau.. kažkas naujo, nematyto, neeilinio, neskaityto.. diena pažįstam mes visi.. saulė, lietūs ir veiksmai, gyvenimas verda akivaizdžiai... bet naktį pabunda jausmai, kiti pasauliai, ir nuskriaustųjų būriai.. ar tiesiog mėnulis iš kažkur, pakyla aukštai ten, iš kur dieną šviečia saulė čionai. Tamsa.. ji nebaisi, nebijok Mažyt.. Baiminkis to kas tavo širdį ir tamsos vidurį.. Nenuspėjamai tu gyveni, kaip į naktį vienas išeini..

Ačiū tau slapčiausioji naktį, ką slepi tamsos vidurį, už milijonus žvaigždžių, sudaužytų vilčių ir milijardus prapuolusių minčių.

Visi meluoja

Visi meluoja.. visi mylėt nustoja.. visi, visi kažkada suduoda, savi ar svetimi, parklupdo nors ir negeri tu išvis.. paliks, nustums, įskaudins ar sustums..
Gal ir gerai tu gyveni bet pasitikėti niekuo negali.. tai draugas ar brolis ar bažnyčios vienuolis, visi paliks tave kaip tavo šešėlis tamsoj pasiklydus.. neatiduok savęs, neišduok savęs.. Neatversk knygos bet kam, o gal geriau išvis niekam.. viršelis šiam gyvenime vertesnis nei turinys, gyvenimas paprastai tuštesnis nei senas nenaudojamas virdulys.. žmonės bėga pro akis kaip vėjas bėgant per plaukus šviesius.. Vadinas draugas, ištikro meluoja peiliais mojuojas prieš akis.. taip ir baigias gyvenimas dažnas gal per anksti o gal net prasidėt nespėja.. gal per vėlai.. bet tai priklauso tik tai nuo paties tavęs..

Lietus

Lietaus lašai krintantys iš ten kažkur, aukštai aukštai plauna gatves su piktų praeivių veidais.. taip tai žemė verkia, mūsų klaidas atperka pati, skaudinama ir neužjaučiama, tokia maža gležnutė, bet iš tikro tvirta ir stipri lyg Mama. Lašai bėgantys kambario langu suba, bėga, lyg maži berniukai  kopomis pas Mama.. basi, tekini ir laimingi nes jų laukia kažkas, kažkur.. taip ir laikas prabėga pro akis kaip ašara žemės maža iš dangaus man į rankas einančio gatve per lietų be skėčio.. kam bėgti nuo to kas yra tyra ir skaistu.. tai ašara tyra, sukurta dėl mūsų klaidų nevertinant to kas yra neamžina ir reta..
Kam bėgti po medžiu jei tik žemė nori tave paliesti.. bijoti reikia likti sausam o ne sušlapti, nes tik eidamas gatve per lietų pajusi tą šauksmą lietaus.. tą dainą dangaus skambią ir tyrą..

Lukas grįšta su skambia tyla ..:)