Lietaus lašai krintantys iš ten kažkur, aukštai aukštai plauna gatves su piktų praeivių veidais.. taip tai žemė verkia, mūsų klaidas atperka pati, skaudinama ir neužjaučiama, tokia maža gležnutė, bet iš tikro tvirta ir stipri lyg Mama. Lašai bėgantys kambario langu suba, bėga, lyg maži berniukai kopomis pas Mama.. basi, tekini ir laimingi nes jų laukia kažkas, kažkur.. taip ir laikas prabėga pro akis kaip ašara žemės maža iš dangaus man į rankas einančio gatve per lietų be skėčio.. kam bėgti nuo to kas yra tyra ir skaistu.. tai ašara tyra, sukurta dėl mūsų klaidų nevertinant to kas yra neamžina ir reta..
Kam bėgti po medžiu jei tik žemė nori tave paliesti.. bijoti reikia likti sausam o ne sušlapti, nes tik eidamas gatve per lietų pajusi tą šauksmą lietaus.. tą dainą dangaus skambią ir tyrą..
Lukas grįšta su skambia tyla ..:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą