Tyla visatoj..

Tamsią naktį niekam nieko nesakęs, vėl žvelgiu į juodą dangų, į begalybę tūnančių žvaigždžių, ir tyliai sau tariu jog norėčiau būti ten tarp jų. Toli už debesų, kur nėra žmonių. Kur tylos apgaubta tiek nežinomybės.. Skrieti kometa, kristi su saulės šviesa, ar naikinančia liepsna.. Ieškoti gyvybės, o gal žmogiškumo, kurio senai nėra aplink mane.. Ieškoti savęs, prarasto žmogaus, ar galiausiai meilės paprastos.. kuri išnyko su šiluma žiemos vidurį, o gal ir buvusi tik svajone pilka.. Atitolti nuo to kas supa mane, palikti viską taip kaip yra. Neaiškint kas, kodėl ir kaip, o tyliai išnykti, tarp žvaigždžių kurios geriausiai pažįsta mane, nors tik matomės mes vakarais, gyvenam kartu nuo pat vaikystės šviesios. Savo žvaigždę turiu, kuri užges kartu su manom akim, pasiims ji mane pas save visam, Palikdama tik kūną žemėj šaltoj.