Paskutinis sustojimas, o kartu ir žodis, frazė ar šypsena palydi lauk mane. Istorija knygos verta, veido bruožai kurių nepamiršiu niekada. Skaudžiausia išlipt, viską palikt, pasiimt prisiminimų lagaminą ir žengti laukan peronu tik jau gaila, vienas esu, jausti užsiveriančias duris, girdėti paskutinius šauksmus ir matyt tolstančius rūke praeities vagonus, atsiminimus, ir žinoma tave.
Kelionė ši įspūdinga, dėkot dėl jos turiu Tau. Ir saulė lietė ir lietus plovė mūsų skrūstus. Stojom nekartą aptingę nuo rutinos, sakydami niekada, tačiau vis grįždavom atgal, turbūt šįkart yra liepto pabaiga. Reisas buvo ilgas, nors dar nepabaiga, bet išsiskyrė mūsų keliai būtent čia. Įsėdom dar vaikai, išlipt neplanavom visai. Kartojom sau ir kitiems tai amžina ir stipru, unikalu ir nuostabu. Tačiau, atlaikyti tai buvo persunku. Šypsenos ir žibančios akys, kaip ir ašaros ir sudrėkę skruostai, numinti takai, iškovoti karai,bent tai liks atmintį amžinai.
Gyvenimas mus stebimo, džiugino ir žeidė. Daug metų mes klajojom ir skraidėm padebesiais. Nerandom atsakymų į milijonus klausimų, nežinia mums buvo namais. O dabar, į skirtingas puses nuvažiavo mūsų traukiniai..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą