Tavo žodžiai sakė amžinai, nors iš tikro tai truko nežmogiškai trumpai, žodžiai virtę pelenais paliko mūsų delnus visai neseniai.
Galbūt amžinybę vienas kitam žadėjom, žodžiais savo patikėt nesugebėjom, pargriuvę atsistot nespėjom, kaip į širdį atėjo vėjas. Visa ko griovėjas, visą griaunantis niekadėjęs. Jis nebe laukia mūsų žodžių, ir apkabinimų prie prigesusių šviesų, jis atšaldė viską iš pat grindų.. Tad likome stovėti tik aš ir tu, tik prie skirtingų krantų..
Griuvęs mūsų tiltas, silpnas, ir netvirtas, ar vis gales sujungt jis mudviejų krantu, vienu tvirtu ir patikimu keliu. Ar dar bus jėgų galinčių sugrąžint pykčiuose prarastus jausmus, ar jausmai nugalės kartą, paskutinį kartą visus atsitikimus, bandžiusius išskirti mus ir draugų žvilgsnius kvailus, apkalbas, ir pavydus tamsius, ar pasitikėjimas virs mūsų benzinu, ar meilė taps vėl mūsų varikliu?
Trumpas blog'as, ilgai ir naujai pradžiai.
Gero Savaitgalio.
LUkas :)
Aš nesupratau. Nuoširdžiai nesupratau. Kokio etapo mintys, apie ką, kodėl? Galėjai bent šiai nakčiai pasidalinti kažkuo liksmu nuotaikingu ir mielu.. :) Aš dar nužudysiu Tavo pesimizmą! Karas bus berniuk, laukia tikras karas!!! :3 O dabar, kad staigiai nusišypsotum! Jau? Šaunuolis, ačiū :D
AtsakytiPanaikintiSenai beskaičiau Tavo kurybą.
AtsakytiPanaikintiIr netikėtai šiandien tai prisiminiau.
Gražūs žodžiai.
Ir net žinau apie ką jie.
Ir kam jie.
Ir vis dėlto,šaunuolis.