Užtikrintu žingsniu, šypsena žvalia Palieku praeitį tave.

Staiga pakylu nuo suolelio, palieku sena gyvenimo stotį, ir žingsniuoju į gyvenimo traukinį, tik ir laukianti kol žengsiu į jį, ir važiuosiu gyvenimo bėgiais tolyn.
Akimis stotį palydėsiu pro langą, vis tolstančia praeitį, išnykstančia horizonte, dangaus skliaute.
Atsiminimai vis bėga akimis, patogiai jaustis traukinį nesiseka kol kas išties, bet tai pirmos dienos, naujo gyvenimo dienos, palikus senus, išdavusius, netikrus, pasirinkusius likti ten, kažkur toli, kur man staiga, vietos nebėra.
Tai iššūkis man didus, metus viską, pakelt sparnus, bet gyvenimas nenuspėjamas, įdomus, parengęs man naujus, geresnius, vertus. Keliauti teks ilgus, tolimus atstumus, patirti nuotykius keistus.. degti, nudegti, griūti ir pakilti, bet mes gyvenimo paukščiai maži, blaškomi vėjo, neretai silpni..
Nepaisant to kas buvo, ir kas bus, gera, keliauti ir patirti nauja..
Kaskart prisiminus praeitį, šypsotis nustoti negaliu,
Dėkoju, jog padėjot iškleisti sparnus,
Ir rasti neatrastus kraštus.


Gerų praėjusių, ir ateinančių švenčių Mielieji.
Lukas.