Parko Takeliu..

Užmiesčio parko taku, pilku rudens lapu keliu, per lietų..
 Per stiprų lietų krentanti iš aukštai aukštai kabančių juodu debesų, tarsi pykčio pilnų, krenta milijonai lašų, Didelių ir mažų..
 Žaibas,  Iš padangių aukštų, kur angelų namai, savo griausmingu balsu, trenkiasi į medi, silpną, ir vienišą horizonte, nušviesdamas dangų šviesiu, atspalviu baltu..
 Lapai.. dar krenta nuo medžių nuogų, šokdami paskutinį šokį iš tiesų.. Gal šoka, gal sukasi, džiaugiasi akimirka trumpa, paskutine suteikta.. Ir žino tik tai, kad pabaiga artėja, nenumaldomai..
  Ir staiga nušviestas dangus, saulės spindulių skaisčių, nušviečia krintančius lapus, išlydėdami juos, ir į amžinus kelius.  Lapų palydimi, žingsniai dingsta kažkur toli, medžių apsupti.. Ir žingsniai jau toli, girdisi paukščių šauksmas, kažkur arti.. Arti širdies, arti manęs, einančio tuo taku vedančio link namų.. Gal nešiltų ar kvapniu blynų kvapu pasidabinusių, o ten, ten, kur širdis randa ramybę, kur jausmai nurimsta, nesvarbu, ar šaltis, ar lietus, nesulaiko bėgančio manęs, kaip lietaus lašo krentančio ant mano skruosto.. Tik krentantį rudenį lapą sustabdau savo delnuose, išsaugau jį knygoje, tarsi nuotrauka neryškią, kurios tema ryškesnė už rytine saule šviečią pro mažą plyšį,ankstų vasaros rytą..
 Ir vėjas, drasko negyvus rudens lapus, Pakelia ir trenkią į žeme lyg laivus, jūroje plaukiančius pas mus.. jis siunta, ir šėlsta, daužo paskutines medžių viltis, degina jų svajas, meta toli nuo namų..


"Mylėkim ne tai kas amžina, O tai kas du kartus nepasikartoja"

Lukas :)

_________________________________________________________________________________
 Geros Jums dienos, Vertinkit mano truputį koreguotą Minimalių galimybių Lietuvių kalbos darbą į komentarus :)

Iki GREITO ;*